Kokius socialinius stereotipus išduoda mūsų tartis?

Šių metų Tyrėjų naktyje Vilniaus universiteto docentė, Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė Loreta Vaicekauskienė kviečia pasmalsauti, o vėliau ir patyrinėti, kokius socialinius stereotipus išduoda mūsų tartis. „Ausis pagauna net pačių smulkiausių kalbos vienetų – garsų – skirtumus. Kai kurie iš jų yra individualūs ir kalbėtojo vertinimui neturi didelės įtakos, bet yra ir tokių, kurie siejami su ryškiais socialiniais stereotipais“, – pasakoja tyrėja. Anot jos, būtent tokie garsai lemia, kad vienas kalbėtojas bus vertinamas kaip, pavyzdžiui, protingas ir rimtas, gerą darbą turintis žmogus, o kitas – kaip lengvabūdis ir tinkamas pramogų verslui. Paprašėme Loretos bent šiek tiek leisti mums pasmalsauti apie mokslinius kalbos eksperimentus, kurie nepažįstant ir nematant kalbėtojo, vien iš jo kalbos įrašo leidžia suprasti, koks tai žmogus. 

Nors atliekate daug įvairių tyrimų, susijusių su skirtingų socialinių grupių, miestų kalba, pradėti norime nuo neseniai pristatyto ir bene labiausiai intriguojančio tyrimo apie fyfas ir moksliukes. Kaip kilo tokio tyrimo idėja?

Apskritai šis tyrimas yra platesnio vilniečių kalbos tyrimo dalis, su Lietuvos mokslo tarybos parama projekte „Kalba Vilnius“ tiriame, kaip kalba ir ką apie savo gimtojo miesto kalbą mano suaugę vilniečiai ir jaunimas. Mano tyrime viskas prasidėjo nuo įrašų Vilniaus mokyklose. Surinkusi beveik du šimtus interviu su mokiniais pamačiau, kad šiandieninio jaunimo kalboje yra kažkokių garsų, kurie yra kitokie, kurių nesitikėjau rasti ir savo aplinkoje negirdžiu, nors pati esu vilnietė. Kai kurie tarties variantai buvo labiau būdingi merginoms. Kelis garsus nusprendžiau pastudijuoti. Iš teorijos žinau, kad nėra formos be funkcijos, ir kad garso pasirinkimas svarbus kalbėtojui tapatinantis su kokia nors socialine grupe. Taigi pradėjau ieškoti informacijos viešumoje: ką mes žinome apie merginų grupes, kas apie jas kalbama? Spėjau, kad mano pastebėti kalbos bruožai bus susiję su skirtingais kalbėtojų tipais ir skirtingais profesiniais siekiais. Galiausiai patikrinau prielaidas eksperimentu.

Gal galite papasakoti plačiau, kaip atradote sąsajas tarp kalbėtojų ir garsų?

Eksperimentas buvo toks: mokykloje mokiniams daviau paklausyti keliolikos merginų kalbos ištraukų. Jos visos kalbėjo ta pačia tema – apie mokyklą, tik vienų kalboje vietoj įprastinio garso „s“ kartkartėmis buvo tariamas kiek šveplesnis „s“, kitos tarė kiek platesnį „o“, o trečių tartis buvo neutrali vilnietiška, neturėjo nei pirmos, nei antros ypatybės. Įrašus klausytojams leidome pramaišiui, kad neatkreiptume dėmesio į skirtingą tartį. Po kiekvieno įrašo mokinių buvo prašoma įvertinti, kaip jiems atrodo, koks yra kalbėjęs žmogus, kokios asmens savybės jam būdingos, pagal duotą skalę: ar kalbėtoja atrodo labai protinga, ar mažiau, labai rimta ar nerimta, linksma – nelinksma, fyfa – ne fyfa? Svarbu tai, kad klausytojai nežinojo, kad čia atliekamas kalbos eksperimentas ir tiriama kalba. Tiesiog buvo prašoma įvertinti kalbėtojas. Rezultatai parodė, kad dėl garsų skirtumų merginos buvo įvertintos kaip trys statistiškai reikšmingai atsiskiriančios socialinės kategorijos.

Oho! Nejaugi vienas garsas kasdienėje kalboje toks lemtingas? 

Galime padaryti ir tokią išvadą. Bet kartu žinome, kad vien kalba galiausiai visko nelems, ir vien kalbos nepakaks stiliui ar tapatybei sukurti. Šiuo atveju tiesiog patikrinau, ar mūsų pastebėti garsai yra socialiai reikšmingi. Ir – tarp mūsų kalbant – paaiškėjo labai daug įdomių dalykų. Bet kas paaiškėjo, šiandien aš jums nepasakosiu :). Kas norės sužinoti, galės ateiti į paskaitą Tyrėjų naktį. 

Na gerai, įdomiausią dalį apie tyrimo rezultatus iki Tyrėjų nakties palikime paslaptyje. Tuomet pakalbėkime apie paslaptis, kurias apie kalbantįjį išduoda jo kalbėsena. Ar esama tokių?

Šiaip tos paslaptys akylesnei ausiai turbūt žinomos. Didžiausia paslaptis man, kaip mokslininkei, yra ta, kad žmonės paslapties neišduoda :). Kad ir kalbant apie jaunimą. Niekada nesakysiu, kad jaunimas keikiasi ir nemoka kalbėti. Tiesiog – jie keičia kalbos kodus. Imdama šimtus interviu Vilniuje ir kitose Lietuvos mokyklose aš negirdėjau nė vieno jauno žmogaus kalbant man jaunimo kalba, nors puikiai žinau, kad jie turi savo kalbos kodą. Žinoma, kad jie jo nenaudoja kalbėdami su nepažįstamu suaugusiuoju. Sociolingvistiniai parametrai, naudojami nustatyti, nuo ko priklauso kalbos variantų pasirinkimas, yra gerai žinomi: tai pokalbio dalyvių skaičius, jų pažinties laipsnis ir pokalbio tema. Na ir, aišku, visada kalbėtojo tikslai, jo kuriamas įvaizdis. Yra ir daugiau veiksnių, bet būtent šie laikomi pagrindiniais. O jei įprastos kalbėjimo normos laužomos, tai dažniau ne todėl, kad kalbėtojas jų neišmano, o sąmoningai, siekiant tam tikrų tikslų. Įprastai žmonės labiausiai kontroliuoja leksiką, ypač keiksmažodžius. Tartį valdyti sunkiau. Sunkiausia, jei kalbama tema, kuri kelia emocijų, jei reikia skubėti.

Būtent todėl, kad žmonės viešumoje kontroliuoja save, norėdami gauti kuo autentiškesnės kalbos mes prašome savanorių pagalbos, leidimo stebėti ir įrašinėti žmones jų aplinkoje, organizuojame įvairius eksperimentus.

O ar Jūs pati kasdieniame gyvenime įsimenat ir paanalizuojat aplinkinių žmonių kalbą? Tikriausiai tai vyksta nejučia, iš įpratimo? Kitaip sakant, ar nesergat profesine liga? 

Čia yra tam tikri kognityviniai dalykai – kiek tu vienu metu gali daryti. Stereotipiškai moterys vienu metu gali daugiau negu vyrai (atleiskit, vyrai skaitytojai :), bet, aišku, viskas priklauso nuo to, kiek esi įsitraukęs į kitą veiklą. Jeigu mažiau įsitraukęs arba kalbančiojo požymis ryškesnis, be abejonės tu jį fiksuoji, tiesiog iš smalsumo, o ne todėl, kad diagnozuotum žmogui tam tikrą kategoriją.  Aišku, kai eini gatve – girdi. Pavyzdžiui, rugsėjį visada girdisi, kad privažiavo studentų ne iš Vilniaus. Jie skambina namo troleibusuose arba eidami gatve ir garsiai kalba savo tarme. Klausausi jaunimo, klausau, kaip į savo kalbą lietuviškus intarpus įterpinėja nelietuviai, apskritai stebiu, kaip žmonės vartoja kalbą įvairiose situacijose. Ir pati save stebiu, kartais tyčia keičiu tartį ir žiūriu, kokia bus klausytojų reakcija. Aišku, kad aš daug girdžiu, bet girdi daug kas, tik aš gal sistemingiau susidėlioju savo pastebėjimus. 

Girdite ir jaučiate, kas iš kur atvažiavę? Galite nuspėti ką studijuoja?

Iš kur atvažiavę, dažnai galiu atpažinti, bet dar geriau galėtų mano kolegos, kurie dirba su tarmėmis. O ką studijuoja – tikrai ne, aš ne burtininkė :). Tačiau esu pastebėjusi tam tikrų pasikartojančių kalbos ypatybių kai kurių mokslininkų humanitarų kalboje. Kada nors reikės atidžiau patyrinėti, nes socialiniai tinklai tikrai turi reikšmės kalbos variantams. Mes, sociolingvistai, užsiimame socialine antropologija – žmonių elgsenos stebėjimu. Viena jų elgsenos dalis – kalba – yra neatsiejama nuo kitų, yra savybių komplekso dalis. Aišku, kad ir laisvalaikiu klausai kalbos, bet tai nėra mokslinis tyrimas, tai daugiau pramoga. Moksliniam tyrimui pirmiausia reikėtų gauti kalbėtojo leidimą! Bet tuo mūsų darbas ir nuostabus – vienaip ar kitaip visi dovanoja mums savo kalbos. 

*** 

Paskaita-diskusija „Moksliukė ar fyfa? Kokius socialinius stereotipus išduoda mūsų tartis?“ su doc. dr. Loreta Vaicekauskiene vyks rugsėjo 26 dieną 19.00–20.00 val. kavinėje Coffee Inn (Vokiečių g. 18, Vilnius).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *